žiaurybė

žiaurýbė sf. (1) Š, FrnW, NdŽ, žiaurỹbė (2) Rtr, KŽ 1. žiaurumas: Kokia žiaurýbė buvo to gaspadoriaus! Pc. Nebuvom dar teip matę, tokios žiaurýbės, kad žmogų vedė šaudyti Lc. Kas do žiaurýbė patėvio Skdt. Baisi žiaurýbė buvo kareivių, kai žmones šaudė Rm. Buvę gera vieta slėptis nuo visokių žiaurybių Šlč. 2. žiaurus poelgis, darbas: Papasakojau žiaurỹbę i susijaudinau PnmŽ. Ir tokių žiaurýbių nebuvo nigdi kaip dabar Slm. Ši žiaurybė rasistinio pobūdžio sp. Karai su kryžiuočiais ir kalavijuočiais, jų žiaurybės Prūsijoje, Žemaitijoje ir Jotvingijoje, pagaliau popiežių skelbiami kryžiaus karai prieš Lietuvą nesudarė palankios atmosferos naujam tikėjimui plisti V.Aln. Kankindavę mintys ir dėl gyvenimo beprasmiškumo, dėl žiaurybių, kurias jam, kaip ir daugeliui, tekę matyti ir patirti J.Paukš.